Jori, šildyk žamį

C       Dm                F               Am G
Jori, šildyk žamį, Jori, šildyk žamį

Jori, palaisk žoly…
Jori, palaisk rasų…
Jori, nežanytas…
Jori, apsižanyk
Nera pa man mergų…
Tiktai viena rožė…
Ir ta darži auga…
Tuinu aptaisyta…
Rūtom apsodyta…
Vandeniu užlaista…
Tuinu palaužysiu…
Rūtelas išrausiu…
Vandenį išlaisiu…
Rožį sau paimsiu…

Kūlgrinda:

Atalyja:

Apie Jorės šventę:

Jorė (Jurginės, Ganiklio diena) – tai balandžio 23 švenčiama pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.

Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.